Реферат: Prezidento instituto JAV ir Lietuvoje lyginimas

Vilniaus universitetas

Tarptautinių santykių ir politikos

mokslų institutas

Politikos mokslų bakalauro programa

Lyginamoji politika

GERMAN GULEVIČ

I kurso 3 grupės studentas

Prezidento instituto JAV ir Lietuvoje lyginimas

Semestrinis darbas

Vilnius, 1999 m. spalio 15 d.

Patvirtinu, kad įteikiamas darbas “Prezidento instituto JAV ir Lietuvoje

lyginimas” yra:

1) atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui

šiame ar ankstesniuose semestruose;

2) nebuvo naudotas kitame institute/universitete Lietuvoje ir

užsienyje;

3) nedaro nuorodų į kitus darbus, jei jie nėra nurodyti

darbe;

4) pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą.

G. Gulevič

TURINYS

1. NAUJOS INSTITUCINĖS SĄRANGOS PAIEŠKA ............ 5

2. PREZIDENTO INSTITUTAS ....................... 6

2.1. Prezidentas ............................ 6

2.2. Prezidentui suteiktos pareigos ir galios ................ 7

ĮVADAS

Po ilgų praleistų TSRS sudėtyje metų Lietuva vėl

tapo nepriklausoma. Tačiau atgavus nepriklausomybę iškilo daug

klausimų ir problemų; pagrindinė – kaip nepakartoti

padarytų klaidų ir vėl neprarasti demokratijos. Šių

problemų išsprendimui didelę įtaką turi naujai

išrinkta institucinė sąranga. Nors pagrindinis mano darbo

tyrimo objektas yra prezidento institutas (kaip JAV, taip ir Lietuvoje),

manau, kad būtų kvaila išrauti jį iš bendro

konteksto – valstybės valdymo modelio, todėl pirmąją savo

darbo dalį skyriau būtent dabartinei Lietuvos institucinei

sąrangai (nenagrinėju JAV dėl darbo apimties ribotumo).

Šioje dalyje pabandžiau atsakyti kodėl ir kaip buvo

grįžta prie pusiau prezidentizmo. Antroje darbo dalyje,

nagrinėdamas prezidento institutą kaip reikšmingiausią

JAV ir Lietuvos valstybės sąrangos dalį, bandžiau

atsakyti į pagrindinį šio darbo klausimą – kiek

mūsų modelis yra nutolęs nuo stabilumą ir

demokratinį vystymąsi garantuojančio amerikietiškojo

prezidentizmo (pabrėžiu, kad nagrinėjau tik prezidento

instituto aspektu). Kodėl nusprendžiau lyginti būtent Lietuvos

ir JAV, o ne, tarkim, Lietuvos ir Rusijos prezidento institutus? Visų

pirmą, Lietuvoje prezidento institutas egzistuoja palyginus neilgai,

todėl yra logiška atkreipti dėmesį į šalį,

kurioje jis veikia daugiau nei du šimtus metų. Antrą, nors ir

kiek tai yra skaudu, tenka pripažinti, kad Lietuva tampa vis labiau

susijusi su JAV (pradedant amerikiečiais-aukštais pareigūnais

Lietuvoje (ir Prezidentu), baigiant “vedybomis” su Williams).

1. NAUJOS INSTITUCINĖS SĄRANGOS PAIEŠKA

Pagrindinis ir svarbiausias “besikuriančios” valstybės politinis

klausimas – “geriausios” valdymo formos paieška. Nors iš esmės

pasirinkimas nėra didelis (rinktis tenka iš parlamentarizmo,

prezidentizmo ir pusiau prezidentinės sistemos modelio), tačiau

iškyla keletas labai svarbių klausimų: kokiu būdu

pritaikyti išvardintus modelius savoms valstybingumo tradicijoms? ar

būtina beatodairiškai kopijuoti kitų šalių

patyrimą, ar kai kurie pakeitimai yra neišvengiami? koks modelis

užtikrins stabilumą ir demokratinį šalies vystymąsi?

[1]

Su šiais klausimais Lietuva vėl susidūrė 1991 metais. Bet

kodėl gi buvo sugrįžta prie pusiau prezidentinio valdymo?

Patirtis rodė, kad jis nepasitvirtino. Kai kurie istorikai šį

valdymo modelį net nurodė kaip parlamentarinės krizės ir

1926 metų perversmo Lietuvoje ir vėlesnių perversmų kitose

Pabaltijos respublikose priežastį. Pavyzdžiui, Z.Ivinskis

rašė: “Įsivedusios prancūziško tipo seiminius

režimus visos trys Pabaltijos respublikos greitai ėmė pergyventi

panašius radikaliosios demokratijos reiškinius, būtent:

didelį visuomeninį susiskaldymą, gausų partijų

skaičių, dažnai griūvančias koalicijas ir

trumpalaikius ministrų kabinetus.”.[2]

Kodėl Lietuvą neatsižvelgė į puikaus demokratijos

pavyzdžio – JAV – patirtį ir neperėmė prezidentinio valdymo

formos arba savo kaimynių-sesių (Latvijos ir Estijos) pavyzdžiu

neįtvirtino parlamentinės respublikos sąrangos? Atsakymas

glūdi to meto politinėje situacijoje, jei konkrečiau, tai

politinėje kovoje tarp LDDP ir Sąjūdžio. LDDP nariai, vis

dar prisimindami, kad demokratijos nebuvimas Lietuvoje pavertė Smetonos

laikų prezidentizmą autoritarizmu ir galbūt Musolinio

frazę, kad “ekzekutyvinė valdžia yra vyriausia valdžia

valstybėje” [3],

susirūpinę galimu autoritarizmo restauravimu, pasisakė už

parlamentinės respublikos sąrangą. Tačiau šis

pasiūlymas buvo atmestas dėl komunistinės projekto autorių

praeities ir baimės sugrįžti į sovietinį

superparlamenalizmą. Reikia pabrėžti, kad aprioriškai

neigiama nuostata komunistų atžvilgiu nebuvo vienintelė

priežastis, dėl kurios buvo atmestas LDDP siūlytas konstitucijos

projektas. 1991-1992 metais Sąjūdis pamažu prarado

parlamentinę daugumą, ir prezidento institucijos įvedimas buvo

vienas iš būdų išlikti valdžioje. Kaip

nepriklausomybės kovų suformuotas lyderis, V. Landsbergis tuo metu

dar buvo gana populiarus. Todėl, net jei Sąjūdis numatė

pralaimėsiąs 1992 metų parlamento rinkimuose, vis dar buvo

tikimasi laimėti prezidento postą ir tokiu būdu gauti

mandatą formuoti ministrų kabinetą. Dar vienas parankus

Sąjūdžiui argumentas buvo L.Wymano ir B.Johnsono,

konsultavusių Aukščiausiosios Tarybos komisiją

konstitucinės reformos klausimu, siūlymas pritaikyti Lietuvai kiek

pataisytą amerikietiškojo prezidentizmo modelį.

Visą tai susumavus, paaiškės, kad pusiau prezidentizmas

galėtų būti paaiškintas kaip savotiškas

“kairiųjų”, pasisakiusių už parlamentinę

santvarką, ir “dešiniųjų”, siekusių prezidentinės

sistemos restauracijos, kompromisas.[4]

2. PREZIDENTO INSTITUTAS

Pirmoje dalyje išnagrinėjau, kaip Lietuvoje buvo “išrinktas”

pusiau prezidentinis valdymo modelis. Kaip jau minėjau, šiam

sprendimui padarė įtaką ir amerikiečiai, tuo metu

dirbę Lietuvos parlamento bei Vyriausybės struktūrose.

Manyčiau, kad įvedant prezidento institutą, dalimi buvo

pamėgdžiojamas amerikoniškas jo modelis. Neturėtume to

gėdytis – prezidento institutas buvo išvystytas kaip tik JAV, o

vėliau daugelis šalių bandė jį mėgdžioti

(paprastai nesėkmingai[5]).

Tačiau dar nei vienoje šalyje prezidento institutas nepasiekė

tokio statuso ir tokios valdžios kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Šioje darbo dalyje pabandysiu išaiškinti, kiek Lietuvos

prezidento institutas yra nutolęs nuo amerikietiškojo jo modelio.

2.1. Prezidentas

Manyčiau, kad šį skyrių reikėtų pradėti nuo

to, kas gali tapti valstybės prezidentu. Ieškant atsakymo į

šį klausimą, rėmiausi JAV ir Lietuvos Respublikos

Konstitucijomis. Pagal JAV Konstitucijos II Straipsnio pirmą poskyrį

reikalavimai busimajam prezidentui nėra labai griežti: jis turi

būti pilietis pagal gimimą (natural born Citizen), kuriam suėjo

daugiau nei trisdešimt penki metai, ne mažiau kaip keturiolika

pastaruosius metų gyvenęs JAV.[6]

Dėl tos “natural born” frazės gali kilti (ir kyla) daug

ginčų: nejaugi žmogus, gimęs JAV pilietei (arba

piliečių porai), gyvenančiai kitoje šalyje arba šiaip

kuriam laikui išvykusiai iš JAV, neturi teisės balotiruotis

į prezidento postą? Turėdami omenyje tai, kad pirmasis JAV

prezidentas gavo pilietybę ne pagal ius soli principą, ir kad

sekantieji prezidentai buvo gimę teritorijose, kurios tuo metu dar

nepriklausė JAV, galime teigti, kad toks JAV Konstitucijos II Straipsnio

pirmo poskyrio punktas yra visiška neteisybė. O kaip gi dėl

visiems žinomos amerikietiškos svajonės – “kiekvienas gali tapti

šios šalies (JAV) prezidentu”? Deja, ji lieka vien svajone.

Sakyčiau, lietuvių iškelti reikalavimai busimajam prezidentui yra

daug demokratiškesni. Visų pirmą, jis ne mažiau kaip

trejus pastaruosius metus turi būti gyvenęs Lietuvoje (beveik penkis

kartus žemesnis cenzas!), antrą, jis turi būti Lietuvos pilietis

pagal kilmę.[7] Mano manymu, ius

sangvinis principas yra daug teisingesnis (prezidento pilietybės

atžvilgiu), nes prezidentas, nebūdamas tautos dalimi, nesuprasdamas

jos mąstymo, pasaulėžiūros, negalėtų būti ir

jos vadovu.

Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną Konstitucijos

iškeltą reikalavimą Lietuvos Respublikos Prezidentui: “asmuo,

išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą

politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos

Respublikos Prezidento kompanijos pradžios”.

[8] JAV Konstitucija apie tai neužsimena, bet realiame gyvenime JAV

Prezidentas yra ne tik savo partijos narys, bet ir jos lyderis. Manau, kad tai

yra pozityvu, kadangi norėdamas įgyvendinti savo politinę

programą, prezidentas apsupa save bendraminčiais (JAV prezidentas

gali paskirti keletą tūkstančių žmonių pareigoms

Baltuosiuose Rūmuose, Kabinete ir įvairiuose biuruose užimti), o

jeigu Kongreso daugumą sudaro jo partijos atstovai, tai viskas vyksta

“kaip sviestu patepta”. Tačiau reikia turėti omenyje, kad prezidentas

šiuo atvėju veikia kaip premjeras , o jo “valstybės vadovo

pusė” į susijusius su partija reikalus dažniausiai

nesikiša. Apie tai plačiau pašnekėsiu sekančioje

dalyje.

2.2. Prezidentui paskirtos pareigos ir galios

JAV Konstitucija apie prezidento įsipareigojimus kalba labai suglaustai. Ji

beveik nieko nesako apie prezidento administracines pareigas, tik

pareiškia, kad “vykdomoji valdžia turi būti patikėta JAV

Prezidentui” ir “jis turi rūpintis, kad įstatymai būtų

pagarbiai vykdomi”.[9] Šiuos

netikslius apibrėžimus reikėtų interpretuoti kaip

prezidento pareiga vadovauti įvairiems departamentams, biurams ir

programoms, sukurtoms Kongreso. Kitaip sakant, prezidentas turi būti

federalinės biurokratijos vadovu, kuri yra sudaryta beveik iš

trijų milijonų civilinių tarnautojų. Jų pagrindinis

tikslas – “padėti” prezidentui įgyvendinti Kongreso įstatymus,

federalinio teismo nuosprendžius ir sutartis, pasirašytas JAV.

Šis aparatas išleidžia apie pusantrą bilijono JAV

dolerių (!) per metus. Bet apie biurokratinį aparatą daug

nekalbėsiu. Pereisiu prie pagrindinio skirtumo tarp JAV ir Lietuvos

prezidentų pareigų - JAV prezidentui taip pat yra pavaldžios

visos ministerijos. Kitaip sakant, jis eina ministro-pirmininko pareigas.

Daugelis mokslininkų valstybės vadovo ir ministro-pirmininko

pareigų sutelkimą vienose rankose laiko didžiuliu prezidentizmo

trūkumu. Tuo tarpu Lietuvoje šias dvi funkcijas atlieka du skirtingi

žmonės, kas žymiai palengvina prezidento, ir pagerina

Vyriausybės darbą, kadangi jos vadovas – ministras-pirmininkas –

neturi sukti sau galvos dėl “ceremoninių” pareigų atlikimo.

Argumentu JAV valstybės valdymo modelio naudai būtų tai, kad

prezidentui, kaip valstybės administracijos vadovui, šalies valdymo

darbą žymiai palengvina valstybės vadovo aureolė.

Pavyzdžiui, nors JAV prezidentas ir negali kontroliuoti Kongreso,

tačiau, turėdamas didžiulį autoritetą valstybėje,

jis gali lengvai pasiekti savo tikslų ir priversti nesukalbamą

Kongresą paklūsti. Šio klausimo atžvilgiu galime teigti,

kad lietuviai pasirinko tiesiausią (gal ir sunkiausią) kelią:

pagal LR Konstitucijos 58-ą straipsnį Respublikos Prezidentas gali

paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus (tai yra paleisti dabartinį

Seimą). Tačiau darydamas tai, jis rizikuoja prarasti savo postą,

kadangi naujai išrinktas Seimas gali paskelbti (ir turi tam visus

pagrindus) pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus.

Tęsiant prezidento ir parlamento santykių temą, reikėtų

paminėti veto teisę. JAV prezidentas gali vetuoti bet kurį

įstatymo projektą arba rezoliuciją, priimtą Kongreso,

išskyrus Konstitucijos pataisas. Veto – tai aiškiai

apibrėžtas prezidento nepasitenkinimas “kongresine”

įstatymų leidyba. Tai labai efektyvus įrankis, lyg

priešsvara Kongreso legislatyvinei galiai. Nepaisant to, Kongresas labai

retai atmeta prezidento veto ir bando “prastumti” įstatymą dar

kartą (veto “atmetimas” reiškia, kas Kongresas gali priimti

vetuotą įstatymą dviejų trečdalių balsų

dauguma kiekvienuose Rūmuose). Statistiniai duomenys rodo, kad iš

pusantro tūkstančio veto tik šimtas buvo atmesta Kongreso

(mažiau nei 7%).[10] Taip pat

nereikėtų pamiršti išskirtinai JAV prezidento

“kišeninio veto”: jeigu prezidentas negražina įstatymo projekto

Kongresui per 10 dienų dėl to, kad pastarasis užbaigė savo

sesiją, jis netampa įstatymu. Nekalbant apie tai, kad Lietuvos

Prezidentas nesinaudoja “kišeniniu veto”, jis net negali pasinaudoti

Konstitucijos jam pavestomis galiomis ir realiame gyvenime kontroliuoti Seimo

įstatymų leidybos. Iš 136 vetuotų įstatymų ir

veto pastabų (1993-1998 metų duomenimis) net 35 pastabos buvo

atmestos arba “numarintos” (išbrauktos iš politinės

darbotvarkės, o vėliau pakartotinai neapsvarstytos) Seimo. Tai sudaro

net 26% bendro veto skaičiaus (palyginkite su 7% JAV).

[11] Todėl galime teigti, kad Seimas Lietuvoje yra daug viršesnis

už Prezidentą. Dar vienas argumentas Seimo naudai būtų tai,

kad Lietuvoje neegzistuoja viceprezidento pareigos. JAV gi, kartu su prezidentu

yra išrenkamas viceprezidentas, kuris būdamas tiesioginiu prezidento

pavaduotoju, pastarajam išvykus į užsienį, susirgus,

negalinčiam atlikti savo pareigų dėl kitų

priežasčių arba mirus eina jo pareigas. Tuo tarpu Lietuvoje

“Respublikos Prezidentą, laikinai išvykusį į

užsienį arba susirgusį ir dėl to negalintį eiti

pareigų, tuo laiku pavaduoja Seimo Pirmininkas”.

[12]

Grįždamas prie prezidentų pareigų ir galių,

norėčiau pabrėžti dar vieną, bendrą Lietuvos ir

JAV prezidentams, bruožą – jie eina vyriausiojo kariuomenės vado

pareigas. Nors JAV Konstitucija ir skelbia prezidentą

aukščiausio rango karininku, tačiau teisę paskelbti

karą ji palieka Kongresui. Konstitucijos kūrėjai, žinoma,

ketino leisti Kongresui kontroliuoti prezidento karines galias, kad jo valdymas

neperaugtų į diktatūrą. Tą patį galime pasakyti

ir apie Lietuvos Konstitucijos suteiktas Prezidentui karines galias. Jis priima

sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties

įvedimo, taip pat mobilizacijos, tačiau juos tvirtina Seimas.

[13] Pagrindinis skirtumas tarp JAV ir Lietuvos prezidentų karinių

galių yra tas, kad JAV prezidentas inicijuodavo karinius veiksmui ir be

Kongreso pritarimo. Pavyzdžiui, Kenedis, Džonsonas ir Niksonas

kariavo Pietryčių Azijoje Kongresui neskelbiant karo (ištisas

Vietnamo karas buvo prakariautas be “kongresinio” pritarimo).

Bet, jeigu kartais atsitiktų, kad prezidentas pradėtų perdaug

savivaliauti, ir tai grėstų demokratijai, JAV ir Lietuvos

Konstitucijos numato impičmento atvejį. Pagal Lietuvos Konstitucijos

86-ą straipsnį, “Prezidentas gali būtu prieš laiką

pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai

pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaką,

taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas”. Tai atliekama

apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Seimas 3/5

visų narių balsų dauguma gali pašalinti Prezidentą

iš pareigų.[14]

Impičmento procesas JAV yra sudėtingesnis. Pagal Konstitucijos I ir II

straipsnius, Senatas gali pašalinti Prezidentą iš pareigų

už “išdavimą, kišininkavimą arba kitus didelius

nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus”.

[15] Atstovų Rūmai pareigūnų apkaltos proceso tvarka

paprasta balsų dauguma pradeda impičmento procesą. Tačiau

būtent Senatui priklauso paskutinysis žodis – 2/3 senatorių

balsų dauguma Senatas skelbia verdiktą – kaltas Prezidentas ar ne.

Taigi JAV pašalinti prezidentą iš pareigų nėra taip

jau paprasta. Per visus 200 prezidento instituto egzistavimo metus

impičmento procedūra prieš prezidentą buvo panaudota tik

kartą – 1868 metais prieš Džonsoną. Prezidentui

pripažinti kaltu neužteko vieno balso. Nors Lietuvoje prezidentas nei

kartą nebuvo pašalintas iš pareigų impičmento

būdu, tačiau jaučiasi, kad Lietuvos Seimas gali lengviau jį

panaudoti ir pripažinti Prezidentą kaltu.

IŠVADOS

Prezidento institutas Lietuvoje, palyginus su JAV, yra labai silpnas. Nors

Lietuvos Konstitucija kai kuriais atžvilgiais yra teisingesnė ir

Prezidentui suteikia pakankamai daug galių, Lietuvos Prezidentas nemoka

arba bijo jomis pasinaudoti ir pamažu tampa Seimo prievaizdu; realiame

gyvenime prezidentas yra atskirtas ir nuo įstatymų leidžiamosios

(jis negali leisti įstatymo galią turinčių aktų, jo

veto teisė yra neefektyvi), ir nuo vykdomosios valdžios (jis

nedalyvauja Vyriausybės posėdžiuose, atskirai nuo

Vyriausybės rengia įstatymų projektus, Vyriausybė

atsiskaito tik Seimui, o Ministrus Prezidentas gali keisti tik Premjero

pritarimu). Mūsų Prezidentas atlieka tik “cerimonines” funkcijas. Tuo

tarpu JAV Prezidentas yra neatskiriama abiejų valdžių dalis ir

tautos vadovas, suprantantis jos poreikius ir galintis juos patenkinti. Tai

gali būti paaiškinta ir Konstitucijos Prezidento suteiktų

galių visuma, ir ilgu, sudėtingu Prezidento instituto evoliucijos

procesu. Lietuvos Prezidento institutas lyg naujagimis, kuris semiasi

jėgų, vystosi, pagaliau bręsta. Galime tikėtis, kad

stiprėjant demokratijai ir atsirandant demokratijos tradicijoms,

Prezidento institutas Lietuvoje stiprės ir jam bus suteikta daugiau

galių bei valdžios. Svarbu, kad tobula demokratija nevirstų

autoritarizmu – kaip pasakė K.Rositeris, “prezidento institutas, kaip

kiekvienas kitas valdžios instrumentas, kurį mes esam

sukūrę savo naudai, veikia tvirtose privačios laisvės ir

visuotinės moralės ribose, kas reiškia, kad prezidentas gali

sėkmingai vadovauti tik kai jis gerbia tas ribas – dirbdamas iki

ribų, kurias nustatė ir remia žmonių dauguma, ir

rinkdamasis priemones, kurios yra teisingos ir garbingos”.

[16]

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Woll P. American government. – 10th ed. – JAV: HarperCollins Publ., 1990.

Bardes B., Shelley M., Schmidt S. American government and politics today: the

essentials. – JAV: West Publ.Co., 1997.

Gelvonis J. Demokratybės krizė ir Lietuvos Konstitucijos reforma. –

Ryga, 1930.

Levy L., Karst K., Mahoney D. Encyclopedia of the American Constitution. –

JAV: Macmillan Publ. Co., 1990.

Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Talat-Kelpša L. Prezidentas ir įstatymų leidyba: veto

teisės naudojimas Lietuvoje // Politologija. – 1998. – Nr. 2(12). – P.

57-69.

Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link // Politologija. – 1996. – Nr.

1 (7). – P. 92-109.

Janda K., Berry J., Goldman J. The challenge of democracy. – 2nd ed.

– JAV: Houghton Mifflin Co., 1989.

[1] Talat-Kelpša L. Pusiau

prezidentizmo link // Politologija. – 1996. – Nr. 1 (7). – P. 93-94.

[2] Švoba J. Seiminė ir

prezidentinė Lietuva. – Vilnius: Vyturys, 1990.

[3] Gelvonis J. Demokratybės

krizė ir Lietuvos konstitucijos reforma. – Ryga, 1930. – P.12.

[4] Talat-Kelpša L. Pusiau

prezidentizmo link // Politologija. – 1996. – Nr. 1 (7). – P. 97-99.

[5] Woll P. American government. – 10 th

ed. – JAV: HarperCollins Publ., 1990. – P. 355.

[6] Janda K., Berry J. The challenge of

democracy. – 2nd ed. – JAV: Houghton Mifflin Co., 1989. – P. 395.

[7] Lietuvos Respublikos Konstitucija. – 78 str.

[8] Ten pat. – 83 str.

[9] Janda K., Berry J. The challenge of

democracy. – 2nd ed. – JAV: Houghton Mifflin Co., 1989. – P. 396.

[10] Bardes B., Shelley M., Schmidt S.

American government and politics today: the essentials. – JAV: West Publ.Co.,

1997. – P. 401.

[11] Talat-Kelpša L. Prezidentas ir

įstatymų leidyba: veto teisės naudojimas Lietuvoje //

Politologija. – 1998. – Nr. 2(12). – P. 61-62.

[12] Lietuvos Respublikos Konstitucija. – 89 str.

[13] Ten pat. – 84 str. 16 punktas.

[14] Lietuvos Respublikos Konstitucija. – 74 str.

[15] Bardes B., Shelley M., Schmidt S.

American government and politics today: the essentials. – JAV: West Publ.Co.,

1997. – P. 407.

[16] Woll P. American government. – 10 th

ed. – JAV: HarperCollins Publ., 1990. – P. 364.